English
Documentation
Lithuania, Estonia, Latvia and Finland. Rome, October 8, 2002
Msgr. Sigitas Tamkevicius
Homily by H. E. the Msgr. Sigitas Tamkevicius for participants from Lithuania, Estonia, Latvia and Finland. Saint Brigid’s Church. Rome, October 8, 2002
Sigito Tamkevičiaus SJ, Kauno arkivyskupo metropolito,
Padėkos Mišių už šv. Josemaría Escrivá kanonizaciją pamokslas,
pasakytas
2002 m. spalio mėn. 8 d., Romoje šv. Brigitos bažnycioje
šios dienos šventosios Mišios skirtos padėkoti Viešpačiui už jo nepaprastą dovoną pasauliui: šventuosius. Tik prieš dvi dienas šventuoju buvo paskelbtas ir Opus Dei įsteigėjas Josemaría Escrivá de Balaguer.
Krikščionybės istorija liudija, kad patys žinomiausi šventieji iškildavo kaip tik tuomet, kai atrodydavo, jog pasaulis nesulaikomai rieda į pražūtį. Matant tai, kas dabar vyksta pasaulyje ir žmonių širdyse, galima tvirtai sakyti, jog šiais laikais mums ypač reikalingi šventieji ir jų kilnus pavyzdys. Susirinkę čia, prie Viešpaties altoriaus, mes su nuoširdžiu dėkingumu kreipiamės į Aukščiausiąjį, nes Jis nepalieka mūsų, nuolat naujai nušviesdamas mūsų pašaukimo į šventumą kelią.
Pirmajame šios dienos šventųjų Mišių skaitinyje girdėjome žodžius apie tai, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Pats Kūrėjas liepė žmogui apvaldyti žemę, kad tuo būdu per kūrinijos viršūnę - žmogų - dar labiau atsiskleistų Dievo išmintis ir galybė. šventieji visais laikais gražiausiai atsiliepdavo į Dievo kvietimą bendradarbiauti Jo nuolatinėje kūryboje.
šventasis Josemaría mūsų laikmečio žmonėms tapo gerosios naujienos skelbėju, pasiūlydamas dar kartą perskaityti Evangeliją, joje įžvelgiant patį svarbiausią pašaukimą, skirtą visiems tikintiesiems: vyrams ir moterims, piliečiams, nuolatos esantiems pasaulio reikalų sūkuryje. Jis paliudijo, jog pasaulis ir jo aplinka negali sutrukdyti žmogui būti krikščioniu. Visa tai, ką žmogus atlieka, vykdydamas savo pariegas, gali ir privalo būti daroma tobulai, vykdant Dievo valią. Atlikdami savo profesines pareigas, socialinius įsipareigojimus, savo šeimos gyvenime mes susitinkame su Dievu Kūrėju, mylinčiu mūsų Tėvu. Prieš keletą mėnesių, minint šventojo Josemaría Escrivá gimimo šimtąsias metines, šventasis Tėvas Jonas Paulius II kalbėjo: „Viešpats nori įeiti į meilės bendrystę su kiekvienu savo vaiku, kasdienos užsiėmimų sūkuryje, įprastose aplinkybėse” (Jonas Paulius II, Kalba, pasakyta kongreso “Kasdienio gyvenimo didingumas” metu, 2002-01-12). Su meile ir paklusnumu Dievui išgyvendami savo kasdienybę, mes tampame tos meilės liudytojais šių dienų pasaulyje, kuriame taip trūksta meilės.
„Pašventinti savo darbą, pašventinti save darbe ir pašventinti kitus per darbą” (Šventasis Josemaría, Pokalbiai, nr. 10). šie šventojo Josemaría žodžiai nurodo tikrą krikščioniško gyvenimo kelią, nes skatina vertinti žemiškąją tikrovę Dievo Kūrėjo žvilgsniu, stengiantis paversti ją apaštalavimo priemone. Kiekvienam iš mūsų tenka, anot mėgstamo šventojo Josemaría posakio, „atrasti kasdienio gyvenimo didybę” (Šventasis Josemaría, Dievo bičiuliai, nr. 1), nes „pačiose įprasčiausiose aplinkybėse yra paslėpta kažkas švento ir dieviško” (šventasis Josemaría, Pokalbiai, nr. 114).
šventasis Tėvas Jonas Paulius II aiškino šią mintį teigdamas, kad „kasdienos užsiėmimai mums pateikiami kaip nuostabiausia priemonė susivienyti su Kristumi. Jie gali tapti pašventinimo aplinkybėmis ir priemonėmis, dirva dorybių įgyvendinimui ir meilės pokalbiui per darbą. Maldos dvasia perkeičia darbą ir tuo būdu įmanoma nuolatos kontempliuoti Dievą netgi pačių įvairiausių užsiėmimų metu. Kiekvienam pakrikštytajam, noričiam ištikimai sekti Kristumi, fabrikas, įstaiga, biblioteka, laboratorija, dirbtuvė ir namai gali virsti susitikimo su Viešpačiu vieta” (Jonas Paulius II, Kalba, pasakyta kongreso “Kasdienio gyvenimo didingumas” metu, 2002-01-12).
Būtų didelė klaida mąstyti, jog šventumas skirtas tik išrinktiesiems, nes tai skatintų mus likti abejingais Kristaus kvietimui sekti Jo pėdomis. šventasis Josemaría tvirtina, jog šventumas nereikalauja nepaprastų dalykų. Reikia tik vieno: įprastus darbus atlikti su didžiule meile Dievui. šventumui pasiekti nereikia atlikti didelių ir herojiškų žygdarbių. Kur kas ryškiau jis pastebimas kasdieniniame gyvenime ir todėl gali būti pasiekiamas esant bet kokioje padėtyje bei situacijoje. šventumas – tai sugebėjimas išgyventi kasdienybę, nukreipus savo žvilgsnį į Dievą, prisodrinant ją tikėjimo dvasia.
šventų Mišių Evangelijos ištraukoje girdėjome žodžius, kuriuos Išganytojas pasakė Petrui: “Irkis į gilumą” (Lk 5, 4). šiuos žodžius pasirinko ir popiežius Jonas Paulius II prabildamas į Bažnyčią Didžiojo 2000 metų jubiliejaus pabaigoje. Su šiais žodžiais esame raginami žengti naujojo tūkstantmečio keliu. šventasis Tėvas primena, jog „atėjo momentas atsikratyti baimės ir siekti drąsių apaštalavimo tikslų” (Jonas Paulius II, Kalba, pasakyta Susirinkimo “Novo millennio ineunte” dalyviams, 2001-03-17).
Josemaría Escrivá paskelbimas šventuoju yra ypač reikšmingas, nes atkreipia mūsų dėmesį į jo apaštalavimo įkarštį, jo norą, kad kiekvienas krikščionis sugebėtų savyje atrasti tą šventumo kibirkštį ir atrastą gėrį bei meilę neštų pasauliui. Be jokios abejonės, kaip tik tokio gyvo apaštalavimo bene labiausiai ir pasigendame.
žinoma, norint tinkamai atsiliepti į šį kvietimą, yra reikalingas gilus doktrininis ir dvasinis ugdymas. Neįmanoma kitam duoti to, ko neturime patys: negalėsime skeisti šviesos, jei mūsų sielose viešpataus tamsa, nepajėgsime daryti įtakos pasauliui, jei pirmiau patys neatsiversime, priimdami Dievo malonę, sklindančią mums per maldą ir sakramentus.
šventasis Josemaría patardavo: „Turime būti pamaldūs kaip vaikai, tačiau neturime likti neišmanėliai. Todėl kiek įmanoma, mes visi turime pasistengti rimtai ir moksliškai studijuoti tikėjimą… Mums reikia vaiko pamaldumo ir tikros teologo doktrinos” (Ten pat, nr. 10). Kip tik todėl Opus Dei vadindavo didele katecheze, aiškindamas tai, kaip poreikį įsigyti tinkamą žmogišką ir krikščionišką pasaulėžiūrą, kad galėtume perteikti ją kitiems. Tai dorybių, sąžiningo elgesio, gerai atlikto darbo, solidarumo, atkaklaus apaštalavimo aplinka, kur ištikima ir tikra draugystė sužadina kituose Dievo alkį ir padeda jiems atrasti naujus horizontus: „gero tikėjimo pavyzdžiu, meiliu, tačiau kupinu dieviškosios tiesos tvirtumo, žodžiu” .
Atsiliepiant į naujosios evangelizacijos kvietimą apaštalauti visuomenėje, kuri taip dažnai bet kokia kaina bėga nuo visko, kas reikalauja kančios, ar savo gyvenime apsiriboja tik eilės patogumų įsigijimu, labai svarbus tampa ir dar vienas šventojo Josemaría Escrivá teiginys: krikščioniškojo džiaugsmo šaknys yra kryžiaus formos. Bet koks apaštalavimas, apsiribojantis tik gražiais žodžiais, liks neveiksmingas. Krikščionis privalo rūpintis, kad būtų pašalinta ar sumažinta kitų kančia, drauge, taip pat ir savo pavyzdžiu, stengiantis parodyti, kad Dievo vaikui vargas ar kentėjimas gali tapti keliu į tiesą ir suteikti galimybę dalyvauti išganymo darbe. Knygoje „Kryžiaus kelias” šventasis Josemaría sako: „Dievas yra mano Tėvas netgi tada, kai siunčia man kančią. Jis mane švelniai myli netgi kai žeidžia mane. Jėzus kenčia, kad įvykdytų Tėvo valią... Ir aš, kuris taip pat noriu įvykdyti švenčiausią Dievo valią, sekdamas Mokytojo pėdomis, ar galiu skųstis, jei taip pat priimu skausmą kaip savo kelionės palydovą?” .
šventojo Josemaría troškimas buvo „tarnauti Bažnyčiai taip, kaip ji nori, kad jai būtų tarnaujama”. šiais visuotinio autoritetų niekinimo ir pieštaravimo laikais, toks požiūris tampa ypač svarbus. Su ištikimybe šventajam Sostui mūsų šventasis siejo ir Opus Dei prelatūros veiklą. Jos pasauliečiai nariai yra ir savo dalinės Bažnyčios nariai, veikdami vienybėje su vietos vyskupu ir drauge liudydami visuotinio pašaukimo į šventumą galimybę.
Opus Dei įsteigėjo mokyme saugus ir tikras kelias pasiekti krikščioniškąjį šventumą yra švenčiausioji Mergelė Marija. ši Motinos ir Globėjos sąvoka yra labai artima mūsų tikintiesiems. Marija yra pas Kristų vedantis kelias, jos užtarimu mums suteikiama antgamtinė malonė, todėl, kaip aiškino šventasis Josemaría, būti krikščioniu - Dievo vaiku Kristuje - reiškia: priklausyti Marijai, būti Marijos vaiku. Jo gilus pamaldumas į švenčiausiąją Mergelę Mariją skatina ir mus siekti šventumo, įsikibus į Dievo Motinos ranką.
Kristus, Marija, Popiežius – tai trys vardai, labai tampriai sujungti šventojo Josemaría Escrivá širdyje. Kalbėdamas apie krikščionių apaštalavimą kasdienybėje jis ne sykį kartojo: “Visi drauge su Petru per Mariją pas Jėzų!” šis šūkis tampa ypač rekšmingas mūsų laikais, kai tenka vėl iš naujo pasauliui įrodyti, jog Bažnyčia yra gyva, veikli, kad ji - tai saugus žmonijos kelias į dorą, tiesą ir laimę.
Amen.
(Toliau, buvo kartojamos pagrindinės šio pamokslo mintys rusų kalba.)
Padėkos Mišių už šv. Josemaría Escrivá kanonizaciją pamokslas,
pasakytas
2002 m. spalio mėn. 8 d., Romoje šv. Brigitos bažnycioje
šios dienos šventosios Mišios skirtos padėkoti Viešpačiui už jo nepaprastą dovoną pasauliui: šventuosius. Tik prieš dvi dienas šventuoju buvo paskelbtas ir Opus Dei įsteigėjas Josemaría Escrivá de Balaguer.
Krikščionybės istorija liudija, kad patys žinomiausi šventieji iškildavo kaip tik tuomet, kai atrodydavo, jog pasaulis nesulaikomai rieda į pražūtį. Matant tai, kas dabar vyksta pasaulyje ir žmonių širdyse, galima tvirtai sakyti, jog šiais laikais mums ypač reikalingi šventieji ir jų kilnus pavyzdys. Susirinkę čia, prie Viešpaties altoriaus, mes su nuoširdžiu dėkingumu kreipiamės į Aukščiausiąjį, nes Jis nepalieka mūsų, nuolat naujai nušviesdamas mūsų pašaukimo į šventumą kelią.
Pirmajame šios dienos šventųjų Mišių skaitinyje girdėjome žodžius apie tai, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Pats Kūrėjas liepė žmogui apvaldyti žemę, kad tuo būdu per kūrinijos viršūnę - žmogų - dar labiau atsiskleistų Dievo išmintis ir galybė. šventieji visais laikais gražiausiai atsiliepdavo į Dievo kvietimą bendradarbiauti Jo nuolatinėje kūryboje.
šventasis Josemaría mūsų laikmečio žmonėms tapo gerosios naujienos skelbėju, pasiūlydamas dar kartą perskaityti Evangeliją, joje įžvelgiant patį svarbiausią pašaukimą, skirtą visiems tikintiesiems: vyrams ir moterims, piliečiams, nuolatos esantiems pasaulio reikalų sūkuryje. Jis paliudijo, jog pasaulis ir jo aplinka negali sutrukdyti žmogui būti krikščioniu. Visa tai, ką žmogus atlieka, vykdydamas savo pariegas, gali ir privalo būti daroma tobulai, vykdant Dievo valią. Atlikdami savo profesines pareigas, socialinius įsipareigojimus, savo šeimos gyvenime mes susitinkame su Dievu Kūrėju, mylinčiu mūsų Tėvu. Prieš keletą mėnesių, minint šventojo Josemaría Escrivá gimimo šimtąsias metines, šventasis Tėvas Jonas Paulius II kalbėjo: „Viešpats nori įeiti į meilės bendrystę su kiekvienu savo vaiku, kasdienos užsiėmimų sūkuryje, įprastose aplinkybėse” (Jonas Paulius II, Kalba, pasakyta kongreso “Kasdienio gyvenimo didingumas” metu, 2002-01-12). Su meile ir paklusnumu Dievui išgyvendami savo kasdienybę, mes tampame tos meilės liudytojais šių dienų pasaulyje, kuriame taip trūksta meilės.
„Pašventinti savo darbą, pašventinti save darbe ir pašventinti kitus per darbą” (Šventasis Josemaría, Pokalbiai, nr. 10). šie šventojo Josemaría žodžiai nurodo tikrą krikščioniško gyvenimo kelią, nes skatina vertinti žemiškąją tikrovę Dievo Kūrėjo žvilgsniu, stengiantis paversti ją apaštalavimo priemone. Kiekvienam iš mūsų tenka, anot mėgstamo šventojo Josemaría posakio, „atrasti kasdienio gyvenimo didybę” (Šventasis Josemaría, Dievo bičiuliai, nr. 1), nes „pačiose įprasčiausiose aplinkybėse yra paslėpta kažkas švento ir dieviško” (šventasis Josemaría, Pokalbiai, nr. 114).
šventasis Tėvas Jonas Paulius II aiškino šią mintį teigdamas, kad „kasdienos užsiėmimai mums pateikiami kaip nuostabiausia priemonė susivienyti su Kristumi. Jie gali tapti pašventinimo aplinkybėmis ir priemonėmis, dirva dorybių įgyvendinimui ir meilės pokalbiui per darbą. Maldos dvasia perkeičia darbą ir tuo būdu įmanoma nuolatos kontempliuoti Dievą netgi pačių įvairiausių užsiėmimų metu. Kiekvienam pakrikštytajam, noričiam ištikimai sekti Kristumi, fabrikas, įstaiga, biblioteka, laboratorija, dirbtuvė ir namai gali virsti susitikimo su Viešpačiu vieta” (Jonas Paulius II, Kalba, pasakyta kongreso “Kasdienio gyvenimo didingumas” metu, 2002-01-12).
Būtų didelė klaida mąstyti, jog šventumas skirtas tik išrinktiesiems, nes tai skatintų mus likti abejingais Kristaus kvietimui sekti Jo pėdomis. šventasis Josemaría tvirtina, jog šventumas nereikalauja nepaprastų dalykų. Reikia tik vieno: įprastus darbus atlikti su didžiule meile Dievui. šventumui pasiekti nereikia atlikti didelių ir herojiškų žygdarbių. Kur kas ryškiau jis pastebimas kasdieniniame gyvenime ir todėl gali būti pasiekiamas esant bet kokioje padėtyje bei situacijoje. šventumas – tai sugebėjimas išgyventi kasdienybę, nukreipus savo žvilgsnį į Dievą, prisodrinant ją tikėjimo dvasia.
šventų Mišių Evangelijos ištraukoje girdėjome žodžius, kuriuos Išganytojas pasakė Petrui: “Irkis į gilumą” (Lk 5, 4). šiuos žodžius pasirinko ir popiežius Jonas Paulius II prabildamas į Bažnyčią Didžiojo 2000 metų jubiliejaus pabaigoje. Su šiais žodžiais esame raginami žengti naujojo tūkstantmečio keliu. šventasis Tėvas primena, jog „atėjo momentas atsikratyti baimės ir siekti drąsių apaštalavimo tikslų” (Jonas Paulius II, Kalba, pasakyta Susirinkimo “Novo millennio ineunte” dalyviams, 2001-03-17).
Josemaría Escrivá paskelbimas šventuoju yra ypač reikšmingas, nes atkreipia mūsų dėmesį į jo apaštalavimo įkarštį, jo norą, kad kiekvienas krikščionis sugebėtų savyje atrasti tą šventumo kibirkštį ir atrastą gėrį bei meilę neštų pasauliui. Be jokios abejonės, kaip tik tokio gyvo apaštalavimo bene labiausiai ir pasigendame.
žinoma, norint tinkamai atsiliepti į šį kvietimą, yra reikalingas gilus doktrininis ir dvasinis ugdymas. Neįmanoma kitam duoti to, ko neturime patys: negalėsime skeisti šviesos, jei mūsų sielose viešpataus tamsa, nepajėgsime daryti įtakos pasauliui, jei pirmiau patys neatsiversime, priimdami Dievo malonę, sklindančią mums per maldą ir sakramentus.
šventasis Josemaría patardavo: „Turime būti pamaldūs kaip vaikai, tačiau neturime likti neišmanėliai. Todėl kiek įmanoma, mes visi turime pasistengti rimtai ir moksliškai studijuoti tikėjimą… Mums reikia vaiko pamaldumo ir tikros teologo doktrinos” (Ten pat, nr. 10). Kip tik todėl Opus Dei vadindavo didele katecheze, aiškindamas tai, kaip poreikį įsigyti tinkamą žmogišką ir krikščionišką pasaulėžiūrą, kad galėtume perteikti ją kitiems. Tai dorybių, sąžiningo elgesio, gerai atlikto darbo, solidarumo, atkaklaus apaštalavimo aplinka, kur ištikima ir tikra draugystė sužadina kituose Dievo alkį ir padeda jiems atrasti naujus horizontus: „gero tikėjimo pavyzdžiu, meiliu, tačiau kupinu dieviškosios tiesos tvirtumo, žodžiu” .
Atsiliepiant į naujosios evangelizacijos kvietimą apaštalauti visuomenėje, kuri taip dažnai bet kokia kaina bėga nuo visko, kas reikalauja kančios, ar savo gyvenime apsiriboja tik eilės patogumų įsigijimu, labai svarbus tampa ir dar vienas šventojo Josemaría Escrivá teiginys: krikščioniškojo džiaugsmo šaknys yra kryžiaus formos. Bet koks apaštalavimas, apsiribojantis tik gražiais žodžiais, liks neveiksmingas. Krikščionis privalo rūpintis, kad būtų pašalinta ar sumažinta kitų kančia, drauge, taip pat ir savo pavyzdžiu, stengiantis parodyti, kad Dievo vaikui vargas ar kentėjimas gali tapti keliu į tiesą ir suteikti galimybę dalyvauti išganymo darbe. Knygoje „Kryžiaus kelias” šventasis Josemaría sako: „Dievas yra mano Tėvas netgi tada, kai siunčia man kančią. Jis mane švelniai myli netgi kai žeidžia mane. Jėzus kenčia, kad įvykdytų Tėvo valią... Ir aš, kuris taip pat noriu įvykdyti švenčiausią Dievo valią, sekdamas Mokytojo pėdomis, ar galiu skųstis, jei taip pat priimu skausmą kaip savo kelionės palydovą?” .
šventojo Josemaría troškimas buvo „tarnauti Bažnyčiai taip, kaip ji nori, kad jai būtų tarnaujama”. šiais visuotinio autoritetų niekinimo ir pieštaravimo laikais, toks požiūris tampa ypač svarbus. Su ištikimybe šventajam Sostui mūsų šventasis siejo ir Opus Dei prelatūros veiklą. Jos pasauliečiai nariai yra ir savo dalinės Bažnyčios nariai, veikdami vienybėje su vietos vyskupu ir drauge liudydami visuotinio pašaukimo į šventumą galimybę.
Opus Dei įsteigėjo mokyme saugus ir tikras kelias pasiekti krikščioniškąjį šventumą yra švenčiausioji Mergelė Marija. ši Motinos ir Globėjos sąvoka yra labai artima mūsų tikintiesiems. Marija yra pas Kristų vedantis kelias, jos užtarimu mums suteikiama antgamtinė malonė, todėl, kaip aiškino šventasis Josemaría, būti krikščioniu - Dievo vaiku Kristuje - reiškia: priklausyti Marijai, būti Marijos vaiku. Jo gilus pamaldumas į švenčiausiąją Mergelę Mariją skatina ir mus siekti šventumo, įsikibus į Dievo Motinos ranką.
Kristus, Marija, Popiežius – tai trys vardai, labai tampriai sujungti šventojo Josemaría Escrivá širdyje. Kalbėdamas apie krikščionių apaštalavimą kasdienybėje jis ne sykį kartojo: “Visi drauge su Petru per Mariją pas Jėzų!” šis šūkis tampa ypač rekšmingas mūsų laikais, kai tenka vėl iš naujo pasauliui įrodyti, jog Bažnyčia yra gyva, veikli, kad ji - tai saugus žmonijos kelias į dorą, tiesą ir laimę.
Amen.
(Toliau, buvo kartojamos pagrindinės šio pamokslo mintys rusų kalba.)
Documentation
Prayer
RSS
FACEBOOK
TWITTER
YOUTUBE